 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
| Naujienos | In Memoriam |
Liepos 19 dieną netekome žymaus mokslininko daktaro Prano Dovilčio.P. Doviltis gimė 1931 m. balandžio 6 d. Lankaičių kaime Joniškio r. Mokėsi Skaistgirio vidurinėje mokykloje, po to su pagyrimu baigė Gruzdžių žemės ūkio technikumą. Studijavo Lietuvos veterinarijos akademijoje, ją baigė 1957 m. įgydamas veterinarijos gydytojo kvalifikaciją.
1957-1992 metais, iki išėjimo į užtarnautą poilsį, dirbo moksliniu bendradarbiu Gyvulininkystės instituto Gyvulių sėklinimo laboratorijoje, Gyvūnų reprodukcijos skyriuje. 1966 metais Lietuvos žemės ūkio akademijoje apgynė biologijos mokslų kandidato (daktaro) disertaciją "Kai kurių biofizinių metodų sukūrimas ir panaudojimas karvių lytinių organų funkcijų tyrimui rujos metu" (vadovas - prof. L. Aizinbudas). Vėlesnės mokslininko veiklos kryptys: gyvulių dauginimosi fiziologija, sėklinimas, endokrinologija. Daktaras P. Doviltis paskelbė 50 mokslinių straipsnių, kartu su kitais mokslininkais 1961 ir 1964 metais įregistravo du mokslinius išradimus.
Pranas Doviltis buvo paprastas ir draugiškas, gerbiamas visų jį pažinojusiųjų, niekad neatsisakydavo draugams padėti bėdoje.
Jis buvo puikus savo srities specialistas, plačiai apsiskaitęs, gerai orientavosi daugelyje gyvenimo sričių.
Su žemaite žmona Joana, taip pat mokslininke, išaugino tris sūnus: Vitoldą, Donatą ir Raimundą.
Daktaras Pranas Doviltis palaidotas Plungės miesto senosiose kapinėse.
Adolfas Stankūnavičius gimė 1922 m. balandžio 9 d. Kaune, darbininkų
šeimoje. 1941 m. baigė Kauno 3-iąją valstybinę gimnaziją, mokytojavo
Antoniškių, Padubysio, Sabulėnų pradinėse mokyklose, Garliavos
progimnazijoje, dirbo Kauno darbininkų jaunimo ir Kauno 1-ios darbininkų
jaunimo vidurinės mokyklos direktoriumi.Mokytojaudamas vakarinėje mokykloje, tuo pačiu metu studijavo Lietuvos veterinarijos akademijoje, kurią baigė 1951 metais, įgydamas veterinarijos gydytojo specialybę. 1951-1953 metais dirbo LVA asistentu, o nuo 1953 metų iki pat išėjimo į pensiją 1990 metais - Lietuvos gyvulininkystės institute: jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, instituto moksliniu sekretoriumi, Mokslinės informacijos skyriaus vedėju, Pašarų technologijos sektoriaus vyr. mokslini bendradarbiu.
1970 metais Lietuvos žemės ūkio akademijoje apgynė biologijos mokslų disertaciją "Skirtingo šėrimo ir laikymo būdų įtaka pakaitinių kiaulaičių fiziologiniams ir imunologiniams rodikliams" (vadovas - Z.Vagonis).
Dr. A.Stankūnavičius buvo atsakingas už instituto mokslinių darbų parengimą, spausdinimą bei jų platinimą; paskelbė spaudoje labai daug savo mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių. Už pažangių gyvulininkystės technologijų propagavimą ir jų įdiegimą Lietuvos kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose dr. A.Stankūnavičius buvo daug kartų apdovanotas ir premijuotas.
Po ilgos ligos Adolfas Stankūnavičius mirė 2011 metų sausio 3 dieną.
Po sunkios, net 18 metų trukusios ligos gruodžio 16 d. amžinybėn išėjo
Genovaitė Ragauskienė, skausme palikusi vyrą, vaikus, anūkus, seserį,
giminaičius bei didžiulį būrį draugų.Velionė gimė 1932 metais Rūkonių kaime. Mokėsi Šeduvos vidurinėje mokykloje, Panevėžio technikume įgijo siuvimo technologės specialybę. Dirbo Labos pieninėje, Sidabrave, vėliau - Palonų pašte. Su Vytautu Ragausku sukūrė šeimą. Persikėlė gyventi į Baisogalą, čia dirbo Baisogalos ligoninės ūkvede, o 1964 metais buvo išrinkta Baisogalos apylinkės tarybos pirmininke ir šiose pareigose buvo iki 1982 metų. Po to iki pensijos dirbo "Komunaro" kolūkyje pirmininko pavaduotoja.
G.Ragauskienei dirbant apylinkės pirmininke, buvo gražinamas Baisogalos miestelis, jo apylinkės, puoselėjamos senosios ir kuriamos naujos tradicijos, gerinama teisėtvarka. G.Ragauskienė vadovavo gausiam visuomeninių draugovininkų būriui.
Būdama stipraus charakterio, net ir sirgdama Genovaitė padėdavo pagalbos reikalingiems žmonėms, ieškojo kelių, kaip palengvinti žmonių, o ypač vaikų likimus.
Jos dėka Radviliškio rajone įkurta sutrikusio intelekto vaikų paramos organizacija "Viltis".
Šviesus velionės Genovaitės Ragauskienės atminimas ilgam išliks ją pažinojusių žmonių širdyse.
Gimė 1925 m. Kašeliškių kaime, Nemunėlio Radviliškio valsčiuje, Biržų apskrityje. 1936 m. baigė Kašeliškių pradžios mokyklą, 1944 m. - Biržų gimnaziją, 1951 m. - Lietuvos veterinarijos akademijos Veterinarijos fakultetą. 1951-1954 m. mokėsi Lietuvos mokslų akademijos aspirantūroje ir apgynė biologijos mokslų daktaro disertaciją apie gyvulių mitybos fiziologiją. Moksliniam darbui vadovavo prof. L.Aizinbudas.
1944-1946 m. dirbo Biržų apskrities Kašeliškių pradinės mokyklos mokytoju. 1954-1957 dirbo Lietuvos gyvulininkystės instituto mokslo darbuotoju, 1957-1964 m. - direktoriaus pavaduotoju, 1964-1976 m. - direktoriumi, 1976-1992 m. - direktoriaus pavaduotoju, laboratorijos vedėju. Šioje įstaigoje jis dirbo 38-erius metus.
Dr. Leono Tymuko atlikti moksliniai tyrimai daug prisidėjo tobulinant Lietuvos gyvulininkystės tvarkymą. Jo mokslo darbai apie gyvulių mitybą, fermentinius preparatus, pramoninių atliekų panaudojimą gyvuliams šerti buvo pripažinti ne tik mūsų respublikoje, bet ir užsienyje. Jis nuolat rūpinosi instituto eksperimentinės bazės plėtra ir jaunųjų mokslininkų rengimu. Jo pastangomis miestelyje pastatyta nemažai gyvenamųjų namų.
Už mokslo pasiekimus ir jų įdiegimą jam buvo suteiktas Lietuvos Respublikos nusipelniusio veterinarijos gydytojo garbės vardas.
Leonas Tymukas buvo labai draugiškas, gerbiamas bendradarbių, stengėsi jiems padėti darbe, rūpinosi jų buitimi.
Mes visuomet prisiminsime dr. Leoną Tymuką kaip įžymų mokslininką, instituto vadovą, gerą draugą, teisingą ir garbingą žmogų.
Nuotraukoje: L.Tymukas su moksliniu vadovu prof. L. Aizinbudu. Šalia stovi Vytautas Tarvydas. Apie 1960-tuosius metus.
Tarsi gėlių jūros bangos, lydimos liūdinčių mūsų širdžių, į amžinojo poilsio
uostą atplukdė iškilų žmogų, Baisogalos Garbės pilietį, publicistą,
istorijos tyrinėtoją, rašytoją Stasį Gentvilą.Šiandien nereikia ieškoti gražių žodžių, kurie apsakytų velionio gyvenimą. Jie mumyse liejasi savaime, jie buvo ir liks kartu su jo vardu ar pavarde. Jie neatsiejami, kaip sudėtinė velionio Stasio gyvenimo dalis: garbė, padorumas, nuoširdumas, dėmesingumas, atjauta. Šiandien tai - retai vartojami žodžiai. Jie nebuvo sakomi, jais buvo gyvenama. Ar ne dėl to artimųjų rate velionis buvo vadinamas "bočeliu" - senoliu, tėčiu?
Gal tai, kad vaikystė prabėgo Žemaitijoje, kad augo gausioje šeimoje, o jaunystėje anksti neteko tėvo, kad reikėjo kuo greičiau pradėti savarankišką gyvenimą, pamatyti daug vargo, suteikė jo charakteriui stiprybės ir atkaklumo. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje, o po karo, per kolektyvizaciją, tapo "liaudies priešu" ir buvo nusiųstas perauklėti Belomoro kanalo statybon.
Sulysęs, bet moraliai sutvirtėjęs grįžo iš statybų, baigė gyvulininkystės mokslus, dirbo Žemaitijoje, o į Baisogalą atvyko 1966 m . Dirbo pagal specialybę Baisogalos veislininkystės stotyje. Tačiau neužmiršo ir rašymo, kurį vėliau pavertė savo gyvenimo būdu. Sukurta daug straipsnių laikraščiams, o vėliau savo prisiminimus sudėjo į knygas.
Su pavydu žiūrėjome į velionio kaimynes, atėjusias į knygų pristatymo vakarus ne iš pareigos, o iš pagarbos ir pasididžiavimo savo kaimynu. Gėrėjomis draugiškumu, kai dar gyvendamas priestotyje sekmadieniais žaliu automobiliu su žmona Jadvyga ir kaimynių būreliu Stasys atvažiuodavo į bažnyčią. Kokie gražūs tikri jausmai ir darbai.
Dar taip neseniai matydavome jį vis skubantį, dirbantį. Su pavydu žvelgėme į 90-metį senolį, pristatantį naujai išleistą jau 11-tą knygą ir turintį naujų idėjų ir sumanymų.
Darbštumą ir stiprius charakterius velionis Stasys su žmona mokytoja Jadvyga sugebėjo įskiepyti ir savo šeimai. Jie užaugino, išmokė ir į savarankiškus gyvenimus išleido du sūnus ir dvi dukras, kuriais visuomet didžiavosi, kaip dorais žmonėmis, nežiūrint, kuo jie bebūtų.
Netekome ištikimo ir kruopštaus metraštininko, kuris visuomeninį mūsų gyvenimą rūpestingai aprašydavo spaudoje. Net negalėdamas dėl ligos rašyti ranka, prisiminė spausdinimo mašinėlę, išmoko rašyti kompiuteriu.
Netekome darbštumo, atsakingumo pavyzdžio ir gyvo įrodymo, kad pensijinis amžius - tai ne pabaiga.
Išėjo orus, susikaupęs, neverkšlendamas ir nepalikdamas šeimai jokių rūpesčių dėl savęs - tai ženklas, kad jis artimuosius labai mylėjo. Toks jis - orus ir susikaupęs, dažnai besišypsantis, išliks mūsų atmintyje...
Baisogalos seniūnijos, bendruomenės, įstaigų vardu dėl šios netekties reiškiu nuoširdžią užuojautą velionio žmonai Jadvygai, dukroms Vilijai ir Virginijai, sūnums Rimantui ir Eugenijui bei visiems artimiems.
Tebūna lengva Jam Baisogalos žemelė.
Romas Kalvaitis
2009-12-08
Justinas Danilevičius gimė 1924 m. rugsėjo 17 d. Dumčiuose, Vilkaviškio
apskr. Pilviškių valsčiuje. Baigė Marijampolės jėzuitų gimnaziją. 1944 m.
rugpjūtį buvo pašauktas į tarybinę kariuomenę ir dalyvavo 2-jame
pasauliniame kare. 1947 - 1952 metais studijavo Lietuvos veterinarijos
akademijoje, kurią baigęs įgijo veterinarijos gydytojo specialybę. Mokėsi
aspirantūroje, 1956 m. apgynė biologijos mokslų kandidato disertaciją
"Skirtingo šėrimo įtaka Lietuvos juodgalvių avių histologinei odos ir vilnos
struktūrai ir vystimuisi". Paskelbė 14 mokslinių straipsnių. 1985 metais dr.
J.Danilevičiui suteiktas respublikos nusipelniusio mokslo veikėjo garbės
vardas.Nuo 1956 m. iki išėjimo į pensiją 1992 m. dirbo Lietuvos gyvulininkystės institute moksliniu bendradarbiu, 1960-1987 m. - instituto moksliniu sekretoriumi.
Dr. Justinas Danilevičius buvo aktyvus visuomenininkas. Kaip doras ir principingas žmogus daug metų buvo renkamas Gyvulininkystės instituto draugiškojo teismo pirmininku, Radviliškio liaudies teismo tarėju. Ilgą laiką vadovavo Baisogalos žvejų draugijai, rūpinosi žuvų veisimu ir išsaugojimu. Buvo aktyvus medžiotojų būrelio narys.
Labai mėgo gamtą, buvo darbštus sodininkas. Daug skaitė, domėjosi politiniu ir visuomeniniu šalies gyvenimu. Buvo labai draugiškas, tolerantiškas, mėgo diskutuoti, todėl buvo labai mėgiamas tiek bendradarbių, tiek kaimynų ir pažįstamų.
Su žmona mokytoja Joana išaugino dvi dukras: Laimutę ir Astą. Šeimoje buvo rūpestingas ir mylintis vyras ir tėvas.
Po sunkios ligos Justinas Danilevičius mirė 2009 m. birželio 3 d. Palaidotas Baisogaloje, Pepalių kapinėse. Netekome nuoširdaus draugo, puikaus žmogaus, rūpestingo šeimos tėvo.
Palikęs ryškų pėdsaką Baisogalos žemėje
Po sunkios ligos mirė ilgametis Baisogalos slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės gydytojas terapeutas Juozas Vidmantas Ramanauskas.
J. V. Ramanauskas gimė 1939 metų rugpjūčio 31 dieną Panevėžio rajone, Mundeikių kaime, ūkininkų šeimoje. 1947 metais pradėjo lankyti Smilgių pradinę mokyklą. 1948 metais Ramanauskų šeima buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą. Čia J. V. Ramanauskas baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Krasnojarsko medicinos institutą. Mokėsi sudėtingomis sąlygomis, kentė alkį ir nepriteklius, tačiau noras įsigyti trokštamą specialybę padėjo įveikti visus sunkumus. 1961 metais, šeimai grįžus iš tremties, mokslus tęsė Kauno medicinos institute, kurį baigė 1964 metais. Buvo paskirtas dirbti Baisogalos ligoninės terapeutu ir čia apsistojo visam gyvenimui. Nuo 1981 iki 2001 metų ėjo Baisogalos ligoninės vyriausiojo gydytojo pareigas. Pablogėjus sveikatai, nuo 2001 metų dirbo šeimos gydytoju.
Su žmona Izabele užaugino du vaikus sūnų Evaldą ir dukrą Vidą. Dukra pasekė tėvo pėdomis tapo gydytoja.
J. V. Ramanauskas mirė 2009 metų vasario 7 dieną. Didžiulio žmonių būrio palydėtas, amžinojo poilsio atgulė Piepalių kapinėse.
Velionis buvo gydytojas iš pašaukimo. Tiek medikų, tiek viso Baisogalos krašto bendruomenei imponavo jo profesionalumas, kruopštumas, pareigingumas. Per 45 darbo metus net kelios baisogališkių kartos patyrė gydytojo dėmesingumą, atidumą ir žmogišką šilumą.
Jį prisimins tylų, paskendusį savo mintyse, lėtai žingsniuojantį amžinu ratu: namai ligoninė poliklinika. Ir su pagarba ištars Gydytojo vardą
R.Vaitkevičienė, K.Strolys
Baigęs šešias Raseinių gimnazijos klases, Pranukas 1937 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Iš 13 įstojusių kunigystės šventimus 1944 m. gavo tik du klierikai.
Baigęs kunigų seminariją, kun. P.Ščepavičius paskiriamas klebonu į Pašvitinį, po to perkeliamas į Muniškes (Kauno r.), vėliau į Šlapaberžę (Kėdainių r.). Uždarius Šlapaberžės bažnyčią, 1949 m. perkeliamas į Ariogalą, tačiau ten netrukus buvo areštuotas. Tris mėnesius kalintas Vilniuje, KGB požemiuose, vėliau perkeltas į Lukiškes.
1950 m. rugpjūčio mėn. Ypatingojo pasitarimo nutarimu kunigas P.Ščepavičius nuteisiamas 10 metų lagerio su turto konfiskavimu. Netrukus išvežamas į Archangelsko sritį, Ercevo stovyklą. Ten dirbo geležinkelio stoties kroviku, vėliau rūbų džiovykloje ir asmeninių daiktų sandėlyje.
Po šešerių metų tremties, 1956 m. birželio mėn., bylų peržiūrėjimo komisija kunigą P.Ščepavičių paleido į laisvę.
1956 m. pabaigoje jam buvo leista eiti kunigo pareigas. Paskiriamas senosios Žagarės klebonu. Ten dirbo septynerius metus iki bažnyčios uždarymo 1963 m. P.Ščepavičius skiriamas į Liolius (Kelmės r.), po dviejų metų perkeliamas į Betygalą, po devynių mėn. į Veprius (Ukmergės r.). 1967 m. kunigas iškeliamas į Bazilionis (Šiaulių r.). Čia jis dirbo 11 metų.
1979 m. rusėjo mėn. kunigas P.Ščepavičius atvyko į savo paskutinę parapiją Baisogalą. Čia jam buvo suteiktas garbingas monsinjoro vardas. 2005 m. jam suteiktas Baisogalos Garbės piliečio vardas.
Monsinjoras 25-erius metus ėjo Baisogalos parapijos klebono pareigas, kol jį jau ligotą 2004 m. pakeitė jaunas kunigas. Kol turėjo sveikatos ir jėgų, eidamas parapijos altaristos pareigas, laikė šv. Mišias, vėliau jau tik išpažinčių klausė. Sergantį jį slaugė sesuo Petronėlė.
Monsinjoras kunigas Pranciškus Ščepavičius mirė 2008 m. vasario 16 d.
Stanislovas gimė Raseinių r. Ariogalos apyl. Paskistuonio km. 1934 m. Karo
metais mokėsi vietos pradinėje, vėliau Čekiškės vidurinėje mokykloje. Ją
baigęs 1953 m., kurį laiką dirbo tėviškės kolūkyje, o 1955 m. įstojo į
Lietuvos Veterinarijos akademijos zootechnikos fakultetą.
Bendrakursiai mena, kad besimokydamas čia grojo akademijos pučiamųjų
orkestre.1960 m. sėkmingai baigęs mokslus gavo mokslinio zootechniko diplomą ir buvo paskirtas į garsųjį Vilkijos r. Kelias į komunizmą kolūkį. Čia jį, kaip gabų specialistą, pastebėjo Žemės ūkio ministerijos vizitatoriai ir pakvietė dirbti į Zarasus. Nuo 1961 m. Žemės ūkio ministro įsakymu jis skiriamas Zarasų valstybinės veislininkystės stoties direktoriumi. Čia jo vadovaujamas kolektyvas plėtė galvijų sėklinimą, užsiiminėjo veislininkystės apskaitos diegimu. S.Survila buvo aktyvus žirgų lenktynių ant Sartų ežero ledo organizatorius.
1964 m. S.Survila sumanė imtis mokslinės veiklos. Tų metų rudenį jis išlaikė stojamuosius egzaminus į Lietuvos gyvulininkystės instituto stacionarinę aspirantūrą ir pradėjo bandymus instituto Gyvulių veisimosi biologijos laboratorijoje. Vadovaujant mokslininkams P.Pakėnui ir R.Makoveckui, parašė disertaciją Pakaitinio prieauglio skirtingo laikymo ir šėrimo intensyvumo įtaka paršavedžių reprodukcinėms savybėms, kurią apgynė 1969 m. ir tapo mokslo daktaru. Po to institute dirbo moksliniu bendradarbiu.
1972 m. besiplečiančio Baisogalos eksperimentinio ūkio direktorius dr. P.Meilus pakvietė Stanislovą į ūkį dirbti zootechniku. Čia ir praėjo brandžiausi jo veiklos metai.
1976 m. jis paskiriamas vadovauti stambiam veislinių buliukų auginimo centrui Užupyje, kuris aprūpindavo vertingais veisliniais buliais Lietuvos veislininkystės įmones ir dalį jų parduodavo kitoms sąjunginėms respublikoms. Nuo 1980 metų jis - eksperimentinio ūkio direktoriaus pavaduotojas gyvulininkystei, mat ūkis vis plėtėsi: buvo prijungti gretimi Naujo gyvenimo ir Darbo didvyrio kolūkiai, ūkio karvių banda išaugo iki 1100. Jadvimpolyje eksperimentiniam ūkui priklausė stambi kiaulių kontrolinio penėjimo stotis.
Šiose pareigose S.Survila dirbo iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio, kai prasidėjo didžioji žemės ūkio pertvarka. Ūkyje ekonomiste dirbo jo žmona Genovaitė, su kuria užaugino sūnų Kastytį.
1992 m., po Baisogalos eksperimentinio ūkio padalinimo, prie LGI buvo įsteigtas Bandymų skyrius, kuriam vadovauti nuo 1992 m. skiriamas S.Survila. Šias pareigas jis ėjo iki 1995 m. rugpjūčio mėn. iki išėjimo į pensiją. Skaudžiai pergyvenęs žmonos Genovaitės mirtį, veiklus, energingas Stanislovas Survila pasijuto gana vienišas. Jo širdis staiga sustojo plakusi 2007 m. lapkričio 21 dieną. Ištikimų draugų ir artimųjų palydėtas, dulkiant lietui, amžinam poilsiui atgulė šalia žmonos Baisogalos kapinių kalnelio pačioje viršūnėje.
K.Strolys
Kazimieras Algirdas Kersnauskas gimė 1934 metų sausio 6 dieną Šilalės
rajone, Kvėdarnos miestelyje. Baigęs Kvėdarnos vidurinę mokyklą, 1954-1959
metais mokėsi Lietuvos veterinarijos akademijoje, kur įgijo zootechniko
specialybę. 1959-1970 metais dirbo Valstybinės kiaulių kontrolinio penėjimo
stoties vyr. zootechniku, vėliau direktoriumi, 1970-1975 metais
Radviliškio rajono Darbo didvyrio kolūkio pirmininku. 1975-2000 metais K.
A. Kersnauskas - Lietuvos gyvulininkystės instituto
Kiaulininkystės organizavimo sektoriaus vyresnysis mokslinis bendradarbis,
vėliau - Gamybinių bandymų organizavimo ir standartizacijos skyriaus
vedėjas, Mokslinės informacijos skyriaus vedėjas.1983 metais K A. Kersnauskas Estijoje apgynė agrarinių mokslų daktaro disertaciją: Grynaveislių ir mišrūnių kiaulių reakcija į technologinius streso dirgiklius.
Velionis yra keleto mokslinių ir mokslo populiarinimo leidinių sudarytojas, autorius ir bendraautoris, paskelbė per 100 mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių.
Su žmona medike Maryte užaugino du sūnus: Robertą ir Žydrūną.
2000 metais K. A. Kersnauskas baigė mokslinę karjerą institute.
Velionis buvo puikus organizatorius, mokėjo suburti žmones. Visus gerai nuteikdavo jo optimizmas, subtilus humoras. Šis žmogus džiaugėsi kiekviena gyvenimo diena ir kaip retas kas mokėjo gyvenimą branginti.
Sunki liga K. A. Kersnauską užklupo netikėtai. Balandžio 4 dieną, vos mėnesį pasirgęs, išėjo amžinybėn. Palaidotas Baisogaloje.
Ona Jankevičiūtė - Strolienė gimė 1919 m. balandžio 3 d. Baisogalos valsčiaus Augmėnų kaime, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Savo atsiminimuose ji rašė, kad dideliame jų sode buvo 10 - 12 bičių šeimų, tvartuose - 6 arkliai, 8-10 karvių. Buvo klojimas-jauja linams džiovinti ir minti. 1928 m. tėvas Antanas Jankevičius iš dvarininko Komaro nusipirko žemės sklypelį Baisogaloje ir čia pasistatė namą bei ūkinį pastatą. Jame apsigyveno teta Veronika, o nuo 1961 m. - Ona Jankevičiūtė Strolienė. Šiame jaukiame name ji praleido visą likusį gyvenimą.
Broliai Antanas ir Jaronimas 1945m. buvo nuteisti ir ištremti į Vorkutą. Antanas jau miręs.
Pokaryje Ona Jankevičiūtė baigė Vilniaus medicinos mokyklą. Dirbo Rokiškio miesto ligoninėje akušere. 1956 m. persikėlė gyventi į Baisogalą, dirbo ligoninėje medicinos seserimi. 1964 m. pradėjo dirbti Radviliškio ligoninėje akušere. Vadovavo Raudonojo kryžiaus veiklai, o nuo 1991 m. - Baisogalos parapijos katalikų organizacijai Caritas.
2003 m. Ona Jankevičiūtė Strolienė apdovanota Gerumo angelo statulėle (Radviliškio r. savivaldybės įsteigta gerumo nominacija). 2005 m. įrašyta į Baisogalos Pasididžiavimo knygą.
Išėjusi į užtarnautą poilsį, Ona Strolienė užsiėmė labdaringa veikla. Lankydavo ligonius, senelius, dalijo jiems meilę ir viltį. Kūčių dieną kartu su klebonu monsinjoru P.Ščepavičium, vėliau - su klebonu T.Kedušiu, lankėsi slaugos ligoninėje, sukalbėdavo maldą, pasidalydavo kalėdaičiais. Daug metų dirbdama Baisogalos Carito vadove, rinko labdarą ir skirstė ją vargstantiems ir nepasiturintiems.
Gimtajame Augmėnų kaime jos iniciatyva 1991 m. buvo pastatytas kryžius. Į šventinimo iškilmes susirinko daug šio kaimo gyventojų, dabar jau gyvenančių kitur. Tada buvo nutarta išleisti atsiminimų knygą apie Augmėnus. Surinkti medžiagą iš svetur išklydusių kaimo gyventojų ėmėsi Ona Strolienė. 2000-aisiais metais iliustruotas knyga, pavadinta Sodybų šaknys gyvos, buvo išleista. Įžangoje Ona Strolienė rašė: Nors ir sunku, bet gera buvo gyventi kaime. Kasmet besikartojanti rami ūkio darbų eiga, kasdienės ruginės duonos laukimas (kepant duoną, ant pirmojo kepalo visada būdavo dedamas kryžiaus ženklas) žadino viltį, nuosavybės jausmas buvo stiprybės ir jėgų šaltinis, o žemė didelis turtas. Knygoje aprašyta 37-ių Augmėnų kaimo šeimų istorija ir žmonių likimai.
2006 m. gruodžio 9 d. Ona Strolienė mirė. Jos palydėti į paskutinę kelionę susirinko didelis būrys augmėniškių, baisogaliečių ir kitų ją pažinojusių. Bažnytines apeigas atliko parapijos klebonas Aldas Vinclovas. O.Strolienė atgulė Baisogalos senosiose kapinėse giminių kape.
Baisogalos seniūnas Romas Kalvaitis prie kapo kalbėjo: Šiandien į amžino poilsio vietą palydime Baisogalos Garbės pilietę, Gerumo angelo nominantę ir šiaip Žmogų garbingiausia to žodžio prasme - Oną Jankevičiūtę-Strolienę. Gimėme ir žinome, kad mirsime. Gyvename, nežinodami, kiek ilgai. Kurie mano, kad gyvenimas bus ilgas, tampa nerūpestingais vartotojais, žinančiais tik savo teises ir norinčiais naudotis gyvenimo teikiamais malonumais. Kas mano, kad gyvenimas bus trumpas, gyvena jausdamas pareigą sau, artimui, aplinkai. Stovėdami prie kapo duobės, prisimindami šviesaus atminimo velionę, tariame poetės G.Butkevičienės žodžius: Kai spąstus užtrenkia lemtis, / Nelaimės varpo gaudesy / Esi paguoda ir viltis, / Ir kelrodė žvaigždė skaisti. Gyventi ne sau, aukotis kitiems - tokį gyvenimo būdą buvo pasirinkusi velionė.
Tegul jai bus lengva Baisogalos kapų žemelė...
Stasys GENTVILAS
Genovaitė Šuopaitytė-Tymukienė
gimė 1930 metų vasario 10 dieną Raseinių apskrities Jurbarko valsčiuje,
Klišių kaime, mažažemių valstiečių šeimoje. 1936-1940 metais mokėsi Jurbarko pradžios mokykloje, vėliau Jurbarko gimnazijoje. 1953 m. baigė Vilniaus valstybinio universiteto Chemijos fakultetą, įgydama chemikės-organikės specialybę. 1953-1957 m. G.Tymukienė Lietuvos mokslų akademijos Gyvulininkystės ir veterinarijos instituto aspirantė, tuo pačiu ir šio instituto mokslinio tyrimo stoties Baisogaloje jaunesnioji mokslinė bendradarbė, Šėrimo, vėliau Agrochemijos skyriaus vedėja. Nuo 1957 m. Gyvulininkystės ir veterinarijos mokslinio tyrimo instituto jaunesnioji, nuo 1962 m. vyresnioji mokslinė bendradarbė.
1961 m. Vilniaus valstybiniame universitete G.Tymukienė apgynė disertaciją Pašarinių priedų su kobaltu įtaka Lietuvos baltųjų veislės kiaulių organizmo fiziologiniams ir biocheminiams rodikliams (vadovas prof. V.Kovalskis). Už šį darbą jai suteiktas biologijos mokslų kandidatės vardas.
Daktarei Genovaitei Tymukienei Gyvulininkystės institutas vienintelė darbovietė. Visą laiką ji dirbo toje pačioje dabartinėje Chemijos laboratorijoje iki išėjimo į užtarnautą poilsį 1987 m. pabaigoje.
G.Tymukienė paskelbė mokslinių straipsnių apie mikroelementų reikšmę gyvulių organizmui, amino rūgščių kiekį pašaruose.
Su vyru Leonu išaugino tris vaikus: dvi dukras ir sūnų.
Po ilgos ligos Genovaitė Tymukienė mirė 2006 m. rugpjūčio 6 d. Ilsisi Jurbarko kapinėse kartu su savo tėvais.
2006 metų balandžio 9 dieną
Baisogalos vidurinė mokykla patyrė skaudžią netektį po sunkios ligos mirė
ilgametis mokyklos direktorius Jonas Šerkšnys (1925-2006).
Visas J.Šerkšnio gyvenimas buvo susijęs su Baisogalos vidurine
mokykla. Čia jis žengė pirmuosius darbo žingsnius, vėliau tapo
mokyklos direktoriumi ir šiam darbui atidavė net 27 savo gyvenimo metus. Tai
buvo griežtas, reiklus, principingas vadovas, turėjęs didžiulį autoritetą,
pelnęs daugybės savo mokinių pagarbą ir meilę. Jo vadovavimo metais
Baisogalos vidurinė mokykla buvo viena geriausių rajone. J.Šerkšniui už
nuopelnus buvo suteiktas Nusipelniusio mokytojo vardas.
Šviesus MOKYTOJO atminimas visam laikui išliks jį pažinojusiųjų
širdyse. Palaidotas Šeduvos miesto kapinėse.
Gimė 1939 m. kovo 24 d. Jokūbaičių kaime Kėdainių r. 1950 m. baigė
Jokūbaičių paradinę, 1957 m. -
Gudžiūnų
vidurinę mokyklą. 1957-1960 m. mokėsi Šiaulių K.Dižiulio agrozootechnikume,
įgijo jaunesnio agronomo kvalifikaciją ir vienerius metus dirbo agronomu
Vilkijos rajone. Nuo 1961 m. pradėjo dirbti Lietuvos gyvulininkystės
institute laborantu, vyr. laborantu. 1962-1966 m. neakivaizdžiai
studijavo ir baigė Lietuvos veterinarijos akademijos zootechnikos fakultetą.
1966-1969 m. Lietuvos gyvulininkystės instituto aspirantas. 1969 m. apgynė
disertaciją Mėsinių viščiukų augimo, kai kurių medžiagų apykaitos rodiklių
ir endogeninių fermentų aktyvumo tyrimas, naudojant proteolitinį oriziną
kombinuotuose pašaruose.
1969-1976 m. K.Triukas dirbo Imunogenetikos laboratorijoje
moksliniu bendradarbiu. Nuo 1976 m. iki išėjimo į pensiją 2002 m.
LGI Kiaulių šėrimo sektoriaus vedėjas.
Su žmona Verute išaugino du sūnus Renatą ir Andrių. Po sunkios
širdies ligos mirė 2006 m. balandžio 16 dieną. Palaidotas Gudžiūnų miestelio
kapinėse.
ūkininkų šeimoje.Mokėsi Šeduikių pradinėje mokykloje, Utenos gimnazijoje, 1943-1947 metais studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, kur įgijo agronomės specialybę. Baigusi akademiją, B.Malaiškaitė dvejus metus dirbo Vilniaus inkubatorinės stoties zootechnike, 1952-1954 metais Žemės ūkio instituto Veterinarijos mokslinio tyrimo stoties Smulkių gyvulių ligų tyrimo skyriaus vedėja. Nuo 1953 metų B.Malaiškaitė Lietuvos Gyvulininkystės instituto jaunesnioji mokslinė bendradarbė, aspirantė (1956-1959), Biochemijos laboratorijos vyresnioji mokslinė bendradarbė (1959-1987).
1959 metais B.Malaiškaitė apgynė disertaciją Kobalto reikšmė žąsų organizmui ir jų produktyvumui, už kurią jai suteiktas biologijos mokslų kandidatės mokslinis laipsnis. Tolesni jos moksliniai tyrimai Baisogaloje buvo susieti su mikroelementais ir jų įtaka gyvulių vystymuisi ir produktyvumui.
Su vyru Julium Birutė išaugino du sūnus Kęstutį ir Algirdą.
Mirė 2005 metų gruodžio 24 dieną, palaidota Tauragnų kapinėse.
aa Janina Sedleckienė (19252005)
Gedulingas šv.Mišias už velionę Janiną Sedleckienę aukojo klebonas T.Kedušis. Pamokslo metu klebonas minėjo gražų ir prasmingą velionės tarnavimą Dievui ir bažnyčiai, pasiaukojantį darbą mokyklose, mokant vaikus tikėjimo tiesų, platinant katalikiškąją spaudą, aktyvų ir nuoširdų tikėjimą, tuo pačiu skiepijant meilę savo artimui ir Tėvynei Lietuvai. Klebonas didžiuodamasis kalbėjo apie tai, kad ši moteris tai tikros ir uolios katalikės tarnavimo Dievui, Tėvynei ir žmonėms pavyzdys.
Janina Makuškaitė-Sedleckienė gimė 1925 m. gruodžio 25 d. Rokiškio rajono Ulikėlių kaime, ūkininkų šeimoje. Rokiškyje Janina baigė vidurinę mokyklą. Janina mėgo poetą Maironį, rašytojus A.Maceiną, S.Šalkauskį, buvo aktyvi ir susipratusi lietuvaitė. Janinos dėdė K.Būga buvo pirmasis Lietuvių kalbos žodyno redaktorius. Mokytojaudama Rokiškio gimnazijoje, J.Makuškaitė dirbo kartu su poetu A.Keliuočiu.
Tačiau tuo metu, kai pasaulis žėrėjo pačiomis ryškiausiomis spalvomis, likimas ėmė spęsti pinkles: Janiną, einančią Vilniaus gatve, areštavo saugumiečiai, tuo pat metu buvo areštuoti ir jos tėvai bei sesuo. 1945 m. spalio 26 dieną studentė patriotė už pogrindinio laikraščio Laisvės kelias platinimą buvo nuteista 10-čiai metų kalėti Magadano-Kolymos lageriuose
Vėliau Janina įstojo į Krasnojarsko politechnikos instituto Statybos fakultetą. Čia ji susipažino su savo būsimuoju vyru Romaldu, partizanavimo metu netekusiu dešiniosios rankos.
Janina su vyru į Baisogalą atvyko 1967 metais. Tačiau ir čia moteris nebuvo mėgiama: daugeliui atrodė, jog ji per drąsiai reiškia savo mintis. Diplomuota inžinierė statybininkė kurį laikė neturėjo darbo, todėl dirbo bet ką, kad galėtų pragyventi. Pusantrų metų dėstė matematiką Grinkiškio ir Skėmių mokyklose.
Lietuvos atgimimą Janina sutiko su dideliu džiaugsmu ir pasitenkinimu. Aktyviai reiškėsi Sąjūdžio veikloje, noriai prisidėjo prie Laisvės paminklo Lietuvos savanoriams atstatymo bei iš durpyno iškastų partizanų palaikų perlaidojimo. Lietuvos laisvė Janinai buvo brangiausia dovana, nes su ja galutinai išsipildė jaunystėje puoselėtos viltys, svajonės ir lūkesčiai. Janina noriai ir entuziastingai dalyvaudavo visuose šventiniuose renginiuose, pasipuošdama tautiniais rūbais.
Atsivėrė naujos perspektyvos Janina ir vėl įsidarbino Grinkiškio vidurinėje ir Skėmių pagrindinėje mokyklose tikybos mokytoja. Atrodė, jog dabar ji tikrai buvo laiminga. Nors mokytoją jaudino tai, kad renkantis tikybą, reikia rašyti prašymą, o kitiems dalykams to daryti nereikia, kad moksleivių tėvai gerokai atitrūkę nuo bažnyčios ir pan.
Atkūrus laisvę ir nepriklausomybę, Janina Sedleckienė labai aktyviai dalyvavo ir daug dirbo katalikiškos spaudos platinimo darbe. Atkaklaus jos darbo ir pastangų dėka Baisogalos tikintieji, mokyklos, mokiniai, o taip pat bibliotekos ir kultūros įstaigos buvo aprūpinti katalikiška spauda. Daugelį laikraščių ir žurnalų Janina užsakydavo iš savo lėšų
Net ir sunkiai sirgdama, kol pajėgė, ji vis dar skirstė spaudą, bendraudavo telefonu, priimdavo svečius ir džiaugdavosi jų viešnage. Tylos ir ramybės valandėlėmis melsdavosi.
Tyliai ir ramiai iš mūsų tarpo pasitraukė didi mokytoja, katalikiškos spaudos apaštalė, Lietuvos patriotė ir aktyvi parapijietė Janina Sedleckienė. Tebūnie gera ir lengva jai Dievo artumoje.
Stasys GENTVILAS
2005 metų gegužės 1 d.
po neilgos ligos mirė dr. Liudas Lizaveras (g. 1934), ilgametis
Gyvulininkystės instituto mokslininkas, galvijų laikymo specialistas.
Agrarinių mokslų daktaras Liudas Kęstutis Lizaveras gimė 1934 m.
rugpjūčio mėn. 19 d. Šiaulių rajone, Gruzdžių miestelyje. 1953 m. baigė
Gruzdžių vidurinę mokyklą, 1958 m. - Lietuvos veterinarijos akademijos
Veterinarijos fakultetą. Nuo 1958 m. iki pat išėjimo į užtarnautą poilsį
2000 m. L. Lizaveras dirbo Gyvulininkystės institute, iš pradžių
Paukštininkystės, Zoohigienos skyriuose, vėliau Galvijininkystės
organizavimo sektoriuje vyresniuoju mokslo darbuotoju. 1966 metais apgynė
žemės ūkio kandidato disertaciją "Viščiukų auginimas ir vištų laikymas ant
gilaus ir keičiamo durpių kraiko Lietuvos TSR sąlygomis". 2002 metais
išsikėlė gyventi į Šiaulius.
Dirbo paukščių, galvijų laikymo, galvijininkystės organizavimo
srityse.
Dar tik pernai metais minėjom garbingą 70-metį, o šiandien
palydėjom į paskutinę kelionę Ginkūnų kapinėse.
Liudą Lizaverą prisiminsim kaip šviesią, neeilinį humoro jausmą
turėjusią asmenybę, puikų mokslininką, kolegą ir draugą.
Vytautas Ribikauskas,
Gyvulininkystės instituto darbuotojas
Šeimoje, tarp draugų ir bičiulių
Jai pavasario žiedą nuskinsim,
Maldoje dekim žvakę teguli.
(D.Podėnienė)
2004 metų lapkričio 3 dieną išėjo iš mūsų tarpo viena iš instituto senbuvių Onutė Daujotaitė (Morkuckienė).
Ona Genovaitė Daujotaitė gimė 1928 metų sausio 28 dieną Gudžiūnuose (Kėdainių r.). 1953 metais baigė Lietuvos veterinarijos akademiją, įgydama zootechnikės specialybę. Tai pačiais metais pradėjo dirbti Lietuvos gyvulininkystės institute moksline bendradarbe. 1961 metais apgynė žemės ūkio mokslų kandidatės disertaciją: Lietuvos baltųjų kiaulių kai kurių linijų ir šeimų penėjimosi ir skerdienos ypatybės (vadovas R.Makoveckas). Vėliau su kitais autoriais parengė kontrolinio kiaulių penėjimo metodiką, taip pat kartu su kitais parengė laikmetį atitinkančią kiaulių laikymo technologiją. Paskelbė 66 mokslinius straipsnius apie kiaulių veisimą bei auginimą. Iš instituto išėjo 1992 metais.
Išaugino dvi dukras.
Palaidota šalia vyro Juozo Baisogalos senosiose kapinėse.
Pirmuosius darbo metus T.Žukienė susiejo su Augmėnų pradine mokykla. Ji ne tik mokė mažuosius augmėniškius, bet ir tapo sava šiame atokiame kaime. Mokytoja mokėjo užjausti ir atleisti, mokėjo mylėti, kiekvienam surasdavo gerą žodį, nešykštėjo patarimų. Jai viskam užteko laiko. Namai, kuriuose augo du sūnūs ir dukra, mokytojai buvo tvirtovė, kur ji sėmėsi energijos ir jėgų.
Per 20 metų T.Žukienė dirbo Baisogalos vidurinėje mokykloje. Čia ji buvo darbštumo ir stropumo pavyzdys. Mokytoja visada buvo geros nuotaikos, pasiruošusi padėti, neturėjo įpročio dėl ko nors dejuoti ar skųstis.
Kolegų atmintyje T.Žukienė visada išliks energinga, mylinti žmogų, supratinga ir jautri, puiki specialistė.
Ida GINKEVIČIENĖ, Baisogalos vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja
Mirtis išrovė gerumo šaknį
Mokytoja Teklė Žukienė daugelį metų dirbo Augmėnų kaimo mokykloje. Ji mokė mažus vaikus, bet bendravo su visais kaimo žmonėmis jaunais ir senais. Nebuvo kaime tokios šeimos, kurios ji nebūtų aplankiusi. Išgirdusi, kad ką nors ištiko negalia, visuomet užeidavo, kuo galėdama padėdavo. Visuomet rasdavo laiko ir mirusį į kapus palydėti, pasakyti gražų žodį apie velionį, paguosti jo artimuosius.
Labai norėtųsi, kad mokytojos gerumo neužmirštų jos buvę mokiniai, pažįstami, draugai. Tai buvo žmogus, gyvenęs nesavanaudišką gyvenimą.
Ona STROLIENĖ, augmėniškė
Virš vėlių kalnelio šermenų giesmė
Indų rašytojas R.Tagorė rašė: Jau laikas atsisveikinti, //sudiev sakyti laikas. //Aš viską grąžinu, //skiriuosi su jumis. //Raktus nuo savo durų atiduodu, //Tik gero žodžio paskutinį kart prašau.
Manau, velionei nereikia paskutinį kart prašyti gero žodžio. Žodžius įprasmina geri ir gražūs darbai.
Jauna mokytoja, atvykusi į Augmėnus, buvo tas žmogus, kuris ne tik mokė pradinukus, bet ir aktyviai dalyvavo kaimo bendruomenės veikloje.
Tiek dėstydama literatūrą, tiek išėjusi į užtarnautą poilsį mokytoja Teklė visada matydavo žmogų su šypsena veide, nors visada skubėdama palabindavo kolegas, domėdamasi, kaip sekasi jų šeimų nariams, ir visiems surasdavo gerą žodį, padėdavo tam, kam reikėjo pagalbos ar paramos. Tačiau pati niekada nesiskųsdavo. Net ir palaužta sunkios ligos kentėjo kantriai, neaimanuodama, nesiskųsdama.
Ji sugebėjo būti ne tik darbšti, bet ir taktiška, mokėjo derinti reiklumą ir jautrumą, turėjo tai, kas būdinga didelėms ir šviesioms asmenybėms.
Angelina PLUNGIENĖ